Kraujospūdžio matavimo aparatas, antikvarinis, prancūziškas, G. Boulitte Paris. 1919-1925 m. Dėžės dydis: 10 x 18 x 25 cm. Kaina 178

Sukurta Paryžiaus firmos „G. BOULITTE“ 1919–1925 m. Pachon sfigmomanometras buvo prietaisas, skirtas matuoti viršutinę kraujospūdžio ribą (sistolinį spaudimą) ir apatinę ribą (diastolinį slėgį) kaip arterijos sienelės virpesių amplitudės funkciją. tam tikra įtampa. Kitaip tariant, viena vertus, kraujospūdis tuo metu, kai širdis susitraukia ir varo kraują į arterijas, ir, kita vertus, kraujagyslių atsparumas kraujui. Nuo 1800 m. gydytojai matavo sistolinį (maksimiausią) kraujospūdį, tačiau jiems sunku išmatuoti diastolinį (minimalų) kraujospūdį. Pirmąjį didelį instrumentinį kraujospūdžio nustatymo pažangą padarė 1881 m. austrų gydytojas Samuelis fon Baschas (1837–1905), kuris sukūrė pirmąjį modernų sfigmomanometrą. 1896 m. italų gydytojas Riva-Rocci (1863-1937) patobulino šį mechanizmą, įvesdamas raištį ir guminį maišelį, apvyniojantį ranką ir sukuriantį visišką arterijų suspaudimą. 1905 metais rusų chirurgas Nikolajus Korotkovas (1874-1920) vietoj arterinio pulso palpacijos įvedė auskultaciją stetoskopu. 1909 m. prancūzų gydytojas ir fiziologas Michelis Victoras Pachonas (1867-1938), bendradarbiaudamas su inžinieriumi Charles'u Boulitte'u, pasiūlė sfigmomanometrą, kuriame buvo naudojamas aneroidiniais barometrais pagrįstas veikimo mechanizmas, leidžiantis matuoti diastolinį spaudimą. Manžetė buvo apvyniota aplink ranką ir išpūsta, kad pulsas išnyktų. Diastolinis slėgis buvo gautas iš didžiausio ir mažiausio adatos virpesių skirtumo.