Po švento Jurgio prasidėdavo ganiava. Iki šienapjūtės ganydavo pamiškėse arčiau kaimo, sužėlus atolui – pievose. Kodėl ganomus arklius pančiodavo ir kiekvienas stambesnis ūkininkas turėdavo keletą tokių pančių? Atsakymą pateikė kraštotyrininkas Venantas Mačiekus: „Tikra Lietuvos kaimo nelaimė XIX a. antroje pusėje ir maždaug iki XX a. 3-ojo dešimtmečio vidurio buvo arklių vogimas, kuris pakirsdavo valstiečių ūkių ekonominį pajėgumą. Pasitaikydavo, kad per trumpą laikotarpį iš kaimo pavogdavo po keletą ar net keliolika arklių. Esant nuolatinei arklių netekimo grėsmei, valstiečiai imdavosi įvairių apsaugos priemonių. [...]“

Dažniausiai pančiodavo priekines kojas, kad suvaržytų arklio judėjimą. Ant vienos kojos uždėdavo spyną ir užrakindavo. Kitą koją įstatydavo į lankelį su kilpomis. Arčiau grandinės esančią kilpą perkišdavo per kitą, priglausdavo prie grandinės ir prirakindavo spyna.